Archyvas

Muzika privalo išskelti ugnį iš žmogaus sielos.
L. van Bethovenas

Muzika – tai didžiausias gėris, kurį pažįsta mirtingieji.
D. Adisonas

Muzika negali mąstyti, bet ji gali įkūnyti mintį.
R.Vagneris



Mokinių priėmimas į MARIJAMPOLĖS MARIJONŲ GIMNAZIJĄ vyks

2011 m. birželio 4 d. (šeštadienį) 10.00 val.

Dokumentai priimami nuo 9.00 val. 111 kabinete. 

Gimnazijos mokytojų kelionė po šiaurės rytų Lietuvą

Gegužės 14 d. Gimnazijos mokytojai buvo išvykę pasižvalgyti po šiaurės rytų Lietuvą – Aukštaitijos nacionalinį parką.

Aukštaitijos nacionalinis parkas – yra šiaurės rytų Lietuvoje, Ignalinos, Švenčionių ir Utenos rajonuose.

Tai seniausias nacionalinis parkas Lietuvoje, įkurtas 1974 metais. Parke yra daugybė kraštovaizdžio ir gamtos draustinių. Keli senieji kaimai turi etnokultūrinių draustinių statusą. Tai yra puiki vieta tiek norintiems geriau pažinti gamtą ir Aukštaitijos kultūros paveldą, tiek norintiems tiesiog atsipūsti nuo sunkaus kasdienio darbo.
Aplankėme prieš metus sudegusią ir šiuo metu jau atstatomą Labanoro Švenčiausios Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią, kol kas dar neuždengtą stogu. Išgelbėta liko tik varpinė. Bažnyčiai atstatyti daugiau nei 250 tūkst. litų paaukojo gyventojai, 100 tūkst. litų skyrė Švenčionių rajono savivaldybė. Vyriausybė prie sudegusios Labanoro bažnyčios atstatymo darbų prisidėjo puse milijono litų.
Taip pat aplankėme liaudies architektūros formų Palūšės Šv. Juozapo medinę bažnyčią, stovinčią Palūšės kaime, 4 km į pietvakarius nuo Ignalinos. Bažnyčios viduje yra vertingų tautodailės kūrinių – ant lentos tapytų paveikslų, įvairiausių drožinių. Į vakarus nuo bažnyčios stovi medinė varpinė, aštuonkampė ir vienintelė tokia Lietuvoje. O žalvariniai varpai, puošti barokiniais ornamentais, nulieti dar 1752 ir 1772 metais. Bažnyčia yra ant kalno, nuo kurio atsiveria nuostabus vaizdas į Lūšio ežerą. Už rytinės šventoriaus sienos yra įspūdingos senosios kaimo kapinaitės. Palūšės bažnyčia su varpine buvo pavaizduota ant vieno lito kupiūros.
Vėliau vykome į Strigailiškio kaime esantį restoraną „Romnesa”stebėti edukacinę „Parodomojo šakočio kepimo“ programą bei išbandyti savo jėgas šakočio kepimo procese. Demonstruodama, kaip senovėje buvo kepamas tradicinis lietuviškas šakotis, kepėja Marytė Gudonienė pasakojo, kad pradedant kepti šakotį reikalingi krosnis arba židinys bei malkos. Geriausia – beržinės, mat jos yra kaitriausios. Dar reikia turėti iešmą, formą ir skardą, į kurią pilama tešla. Vyko ,,gyvas procesas‘‘, kai kepėjas šakotį kepa prie atviros ugnies.
Pabuvojome Anykščių Antano Vienuolio gimnazijoje. Tai perspektyvi, moderni, atvira kaitai, saugi, prestižinė, puoselėjanti tradicijas Anykščių krašto mokykla. Gimnazijos direktorė Irena Andriukaitienė papasakojo apie gimnazijos vertybes, vykdomus projektus.
Viešėdami Anykščiuose dalyvavome pažintinėje programoje ,,Vyno kelias Lietuvoje‘‘. Ši programa kas mėnesį sulaukia daugiau nei 400 turistų. Susipažinome su lietuviško vyno tradicijų kaita, kurią įtakojo besikeičiantys laikmečiai ir požiūriu į lietuvišką vyną. Mokamos degustacijos metu bendrovės ,,Anykščių vynas‘‘ specialistė supažindino su gėrimų sudėtimi, aromato ir skonio ypatumais, ragavimo kultūra.
Anykščių miesto pakraštyje, ant Katilos kalno, gerai žinoma žiemos sporto aistruoliams įsikūrusi vasaros rogučių trasa, norintiems azartiškai leisti laisvalaikį visais metų laikais. Čia galima buvo patirti greičio, vėjo ir adrenalino kupiną kelionę. Leistis kalneliais gali visi. Trasos ilgis 500 m, o skriejama žemyn 40 km/h greičiu.
Po smagių nusileidimų vykome prie lietuvių literatūros klasiko Jono Biliūno kapo ir paminklo ant Liudiškių kalvos. Ši kalva senųjų anykštėnų dar vadinta smėliakalniais, Anykščių „sachara”, nes buvusi plika, pustoma vėjo, be medžių. Vėliau pradėjusios augti pušelės tapo pušynu. Ant šios kalvos svajojo ir kūrė Antanas Baranauskas . Šį kalną vienas ar su svečiais dažnai lankydavęs rašytojas Antanas Vienuolis,
grožėdavęsis plačiai atsiveriančiomis Anykščių apylinkėmis. Jis čia vėliau parinkęs vietą Jono Biliūno kapui.
Sirgdamas ir gyvendamas toli nuo tėvynės, Jonas Biliūnas sukūrė poetinį testamentą : ,,Kad numirsiu, man pakaskit / Ant Šventosios upės Kranto: / Kad matytų kapas sodžių, / Kūdikėlis kur užaugau…‘‘ 1953 m. Jono Biliūno palaikai iš Zakopanės buvo perlaidoti Anykščiuose ant šios kalvos. 1958 m. virš kapo iškilo 14 m aukščio architekto Vytauto Gabriūno paminklas – monumentas Laimės žiburys iš tašytų Anykščių apylinkių akmenų, kurį palietus, sakoma, pasiekiama laimė. Lietuviui rašytojo kapas tapo ta vieta, kur užkopus aukštai,  gilaus apmąstymo akimirką, pasiryžtume gyventi taip, jog mūsų ir artimųjų gyvenimas “būtų laimingas, rožėmis ir lelijomis išpintas”.
Tai buvo įdomi, turininga ir prasminga išvyka.

Levita Kiverienė

Mokinių priėmimas į MARIJAMPOLĖS MARIJONŲ GIMNAZIJĄ vyks

2011 m. birželio 4 d. (šeštadienį) 10.00 val.

Dokumentai priimami nuo 9.00 val. 111 kabinete. 

Gegužės 18 dieną Vilniuje III a klasės gimnazistas Matas Kadusauskas su istorijos mokytoja Laima Grinkiene dalyvavo Europos egzamino finaliniame ture. Į baigiamąjį turą buvo pakviesta 30 mokinių iš visos Lietuvos mokyklų, kurie geriausiai išlaikė egzaminą II ture. Matas laimėjo aukštą prizinę vietą. Renginys vyko Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (Vokiečių g. 10). Egzaminą organizavo Europos Komisija .
Europos egzaminas – tai Europos dienos minėjimo renginių ciklo dalis. Egzamino tikslas – didinti visuomenės, ypač moksleivių, domėjimąsi Europos Sąjunga, europiečių teisėmis ir galimybėmis bendrojoje rinkoje. Egzamino dalyviai turėjo atsakyti į įvairaus sudėtingumo klausimus, susijusius su ES istorija, institucijomis, politika ir aktualijomis.
Vėliau buvo aplankyta šv. Bernardinų naujai atrestauruotas vienuolyno kompleksas ir pagilintos istorijos žinios ne tik apie Europos Sąjungą, bet ir apie Lietuvos viduramžius.
Sveikiname Matą Kadusauską ir jo mokytoją Laimą Grinkienę .

Marijonų gimnazijoje – Atvirų durų popietė

Gegužės 5 dieną į organizuotą Atvirų durų popietę rinkosi būsimieji penktokai ir jų tėveliai, ketinantys mokytis Marijonų gimnazijoje. Tai buvo gera proga svečiams pabendrauti su direktoriumi kun. dr. Vytautu Briliumi MIC, pavaduotoja ugdymui Roma Raškevičiene, mokytojais, daugiau sužinoti apie gimnaziją. 
Direktorius papasakojo apie gimnaziją, priminė jos istoriją, atsakė į tėvų klausimus. Ši mokymo įstaiga įkurta dar 1923 metais, bet 1940 m. okupantų uždaryta. Mokyklos veikla atgaivinta tik 1997 metais kunigų marijonų inciatyva. 2007 metais atgaivintas ir gimnazijos statusas. Jau išleistos 6 abiturientų laidos. Gimnazija nedidelė – mokosi 395 mokiniai. 
Pavaduotoja ugdymui Roma Raškevičienė papasakojo apie aukštus gimnazijos mokinių pasiekimus ir laimėjimus konkursuose, olimpiadose, puikiai išlaikomus brandos egzaminus. Priminė būsimiems penktokams apie įstojimo į gimnaziją sąlygas. Kvietė mokytis jaukioje, saugioje, tolerantiškoje, katalikiškoje aplinkoje. Taip pat atsakė į tėvų klausimus. 
Svečiams koncertavo gimnazijos dainininkai ir šokėjai, parengti mokytojų Eglės Tiškienės, Jolitos Lukšienės, Birutės Stankienės.
Tikimės, kad Atvirų durų popietėje lankęsi būsimi penktokai ir jų tėvai gavo pakankamai informacijos apie gimnaziją ir rudenį sulauksime gausaus būrio naujų mokinių.

Mokinių priėmimas į MARIJAMPOLĖS MARIJONŲ GIMNAZIJĄ vyks

2011 m. birželio 4 d. (šeštadienį) 10.00 val.

Dokumentai priimami nuo 9.00 val. 111 kabinete.

2011 m. kovo 15 d. Straipsnis laikraštyje tema ,,Mokykla tėvams ir auklėtojams“ – jau Marijampolėje!“.

Marijampolės laikraštyje ,,Suvalkietis“ Nr.31 (9264) kovo 15 d. buvo išspausdintas straipsnis tema ,,Mokykla tėvams ir auklėtojams“ – jau Marijampolėje!“. Straipsnį parengė tarnybos psichologės Jolita Adomaitytė ir Joleta Norkienė.

„Mokykla tėvams ir auklėtojams” – jau Marįjampolėje!

Didžiausia dovana šeimai – ge­bėjimas vienas kitą išgirsti, pajausti ir atsiliepti meile, supratimu ir pa­garba. Labai sunku siekti pilnatvės ir santarvės, kai nežinai, kaip tai padaryti.

Vaiką užklupusios problemos paliečia ne vien jį patį, bet ir tėvus bei mokytojus. Dažniausiai tai tėvų nežinojimo ir nemokėjimo elgtis su vaikais išraiška. Tai nėra jų blogos valios, tikslingo elgesio pasekmė, tiesiog nesugebėjimas tinkamais būdais auklėti vaikus. Todėl labai svarbu mokyti tėvus ir auklėtojus praktinių gebėjimų, lei­džiančių kurti tinkamus santykius su vaikais.

Jau keletą metų sėkmingai įgy­vendinama tarptautinė prevencinė programa „Mokykla tėvams ir auklėtojams”, kurios vykdytojai šalyje yra Vilniaus psichologinė pedagogi­nė tarnyba (PPT), programos koor­dinatorė – Vilniaus PPT psichologė Liucyna Narkevič Skurko.

Šios programos tikslas – mokyti tėvus ir auklėtojus konstruktyviai bendrauti su vaikais ir paaugliais, kurti pagarbius tarpusavio santy­kius. Programa remiasi T.Gordono koncepcija „Auklėjimas be pralai­mėjimų”, bei A.Faber ir E.Mazliš „Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų, ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų” mokymais. Labai svarbi pačių tėvų pozicija ir atsakomybė už vaikus. Kad šios trys grandys kokybiškai funkcionuotų, būtinas mokymasis ir augimas, konkrečių tikslų bei uždavinių siekimas ir įgyvendinimas.

Vilniaus PPT vadovės Romos Vidos Pivorienės iniciatyva ir pastan­gomis buvo rastas finansavimas pa­mokyti psichologus iš įvairių Lietu­vos miestų dirbti pagal šią programą. Mokymai vyko šiemet vasario 21-25 dienomis Vilniuje, o juos finansavo Narkotikų kontrolės departamentas prie LR Vyriausybės.

Tarnybose 2011-ieji metai skelbiami Tėvų metais.

Lietuvos pedagoginių psichologinių tarnybų vadovų asociacijos (LPPTVA) iniciatyva 2011–ieji metai skelbiami  Tėvų metais tarnybose. Asociacijos suvažiavime buvo priimta bendra veiklos programa, kurios tikslas – plėtoti tėvų, ugdymo įstaigų ir tarnybų specialistų bendradarbiavimą siekiant vaiko ugdymo gerovės.

Būti tėvais šiandieniniame pasaulyje nėra lengva, todėl, specialistų pareiga padėti tėvams pasijusti kompetentingiems ugdyti savo vaiką. Gebėdami padėti vaikui tėvai tampa labiau pasitikintys, stipresni ir sėkmingesni.

Tarnybos šiais metais skirs didesnį dėmesį bendradarbiavimui su tėvais, jų švietimui. Specialistai  skaitys paskaitas, ves mokomuosius užsiėmimus tėvų grupėms, rengs metodines medžiagas, diskusijas rūpimais klausimais, konferencijas.

Kviečiame tėvus ir ugdymo įstaigų pedagogus dalyvauti  savivaldybių  tarnybų renginiuose.

Respublikiniai renginiai, skirti Tėvų metams, skelbiami visose Savivaldybių Pedagoginėse psichologinėse tarnybose (PPT):

1. respublikinėje ir regioninėse spaudose paskelbiami laiškai skirti Tėvų metams-„Pasiklydę pasauliai“ ir LPPTVA (Lietuvos pedagoginių psichologinių tarnybų vadovų asociacijos) bei Savivaldybių PPT kreipimasis į savo miesto (rajono) bendruomenes;

2. piešinių ir (ar) rašinių konkursas „Aš norėčiau, kad mano mama (tėtis)…..“; „Aš norėčiau, kad mano sūnus, dukra…“ ;

3. diskusija „Ar lengva būti tėvais XXI amžiuje?“;

4. respublikinė baigiamoji konferencija Vilniuje 2012m. sausio mėn.

LAIŠKAS  TĖVAMS

Pasiklydę pasauliai (1). Kada aš tave pamečiau?

„Man gėda vestis savo vaiką į parduotuvę: visuomet užsimano to, ko aš negaliu pirkti. Kiek jis gali bandyt mano kantrybę savo kaprizais?“ „Neturiu kantrybės žiūrėti, kaip jis plauna indus, geriau jau išplaunu pati. Ar išauš pagaliau diena, kai jis išmoks tai daryti tinkamai?“ „ Apmaudu, jog dirbu nuo ryto iki vakaro, kad  galėčiau gardesnį kąsnį vaikams nupirkti, o iš jų – jokio dėkingumo!“ „Jaučiamės nusivylę, nes skiriame daug jėgų vaiko auklėjimui, ir vis tiek – visų vaikai, kaip vaikai, o su mūsiškiu – amžinai kas nors ne taip…“ „Pavargau jam aiškinti tuos pačius dalykus po dešimt kartų – visi žodžiai kaip į sieną žirniai… Tegirdžiu tik: Aha. Tuoj. Gerai. Paskui“. „Galva plyšta nuo nuolatinių vaikų peštynių ir rietenų, kada jie pagaliau išmoks aiškintis santykius gražiuoju?“ „Jaučiuosi beviltiškai, nes mano vaikas jau šeštokas, o aš vis dar turiu patikrinti, ar jis paruošė pamokas, ar viską susidėjo į kuprinę.“  „Uošviai įkyrėjo su savo kišimusi į mūsų gyvenimą, vaikai iš jų grįžta kaip laukiniai – iš proto  gali išeit!“ „Visada sakau vaikui: kas beatsitiktų, pirmiausia visada pasisakyk man. Todėl buvau tiesiog šokiruota, kai apie tai, kad iš jo tyčiojasi mokykloje, papasakojo, ne man, o kaimynei.“ „Drebu dėl kiekvieno auklėtojos skambučio – ko mano vaikas nepadarė, ką padarė ne taip? Kur aš pražiūrėjau, ko neišaiškinau? Kada jis pagaliau supras, kad privalo gerai mokytis  ir elgtis.“ „Man skaudu, kad jis valandų valandas rašinėja žinutes draugams, o mano pasiūlymo važiuoti su mumis į gamtą tarsi negirdi.“ „Mane erzina, kad jis „susitvarko“ kambarį per kelias minutes, o su draugais apie visokius niekus gali plepėti ištisas valandas.“ „Man labai neramu, kad jis toks užsidaręs savy. Neįmanoma nė žodžio išpešti: grįžta iš mokyklos, burbteli „viskas gerai‘ ir, įsijungęs televizorių, užsidaro savo kambaryje.“ „Labai skaudu, kad mūsų vaikai nejaučia nė kruopelytės dėkingumo. Juk baltos dienos nematom, besiplėšydami su darbais – kad tik jiems nieko netrūktų.“ „Man labai neramu, dėl jo ateities, nes jis nieko negali padaryti iki galo ir gerai. Nieko gero iš jo nebus.“ „Kartais atrodo, kad jis yra surinkęs visas mūsų giminės ydas.“ „Pasipiktinau mokytoja, kai pasiūlė perskaityti knygą apie vaikų auklėjimą, lyg aš ir be knygų to nesugebėčiau.“

Pasiklydę pasauliai (2). Noriu, kad mane surastum

„Jie nekreipia į mane dėmesio tol, kol nepasielgiu netinkamai.“ „Jie daug žino, bet neturi kantrybės manęs išmokyti.“ „ Jie pamaitina mane, bet neturi laiko susėsti kartu prie pietų stalo.“ „Jie nori manimi didžiuotis, bet negali paslėpti nusivylimo, kai man nesiseka.“ „Jie daug kalba, bet retai išklauso.“ „Jie nori, kad taikiai sugyvenčiau su broliu/sese, o patys pykstasi tarpusavyje.“ „Jie nori, kad aš greičiau užaugčiau, bet elgiasi su manimi lyg su mažu.“ „Jie linkę nurodinėti mums, kaip gyventi, o patys pyksta, kai jiems bando patarti jų tėvai.“ „Jie piktinasi mano melu, bet nėra pasiruošę sužinoti tiesą.“ „Jie tikisi iš manęs teisingų sprendimų, bet neleidžia suklysti.“ „Jie nuperka man žaislų, bet pamiršta su manimi pažaisti.“ „Jie pažįsta laikrodį, bet neturi laiko.“ „Jie važinėja greitomis mašinomis, bet niekur nesuspėja.“ „Jie paklausia kaip man sekėsi mokykloje, bet yra pasirengę išgirsti vienintelį žodelį „gerai“. „Jie įjungia televizorių užuot pasekę man pasaką.“ „Jie daug dirba, kad uždirbtų pinigų, o aš galvoju; jei manęs nebūtų, gal jiems būtų lengviau?“ „Jie nori, kad aš užaugčiau geru žmogumi, bet kasdien kartoja, kad esu nevykėlis, žioplys ir tinginys.“ „Jie klausia „į ką tu atsigimei“, tarsi nenorėdami suprasti, kad be jų aš kitų pavyzdžių tiesiog neturiu.“ „Jie verčia mane daryti namų darbus, nors patys neskaito knygų. Jie liepia man mokytis, nors patys nesimoko.“

Pasiklydę pasauliai (3). Ieškokime kartu

Vaiko atėjimas į šį pasaulį – neįkainojama dovana ir sunkiai grąžinama skola. Priešingai nei kitos dovanos, ši netampa mūsų nuosavybe. Tai dovanojimas galimybės būti šalia, dalintis džiaugsmais, stebėti slėpiningą asmenybės augimą – gyvą troškimą pažinti pasaulį, nuoširdžią nuostabą, naivų tikėjimą, paprastų ir gilių gyvenimo tiesų atradimą, tylią nuoskaudą, garsų pagalbos šauksmą. Priimdami vaiką kaip dovaną, pasirašome amžinos skolos vekselį – įsipareigojame visą gyvenimą mokėti meile ir rūpesčiu, atsidavimu ir atsakomybe, globa ir laisvės suteikimu, pagalba ir pasitikėjimu.

Vaiko atėjimas į pasaulį – tai įsidarbinimas pačiame svarbiausiame ir sudėtingiausiame darbe – buvimu tėvais. Šio ypatingo darbo rezultatus sunku pamatuoti ir jų reikia ilgai laukti. Pravaikštos yra nedovanotinos ir skaudžiai paliečia atlygį. Atlygis – tai šiltas vaiko apkabinimas, tai laimingos jo akys, pasitikėjimo šypsena veide, žengiant savarankiškus žingsnius. Ir – kas nuneigs? – šaltinis, maitinantis tėvų būtį.

Paskutiniu metu daug diskutuojama apie tėvų darbo metodus – kiek turėtų būti laisvės ir apribojimų, bausti ar nebausti, beržinė košė – sveika ar žalinga… Karštose diskusijose skamba tėvų baimė netekti autoriteto, visuomenės baimė likti be brandžių piliečių, susipina teisės ir pareigos… Tačiau lieka neatsakyti esminiai klausimai – kokia turėtų būti tėvų meilė? Kokios jos reikia vaikams? Auklėti ir mylėti – ar tai suderinama?

Kad auklėjimas yra būtinas, rodo žmogaus prigimtis. Skirtingai nuo gyvūnų, žmogaus vaikui reikia bent 16-20 metų aktyvios pagalbos, kol jis tampa savarankišku. Taigi auklėjimas yra pagalba vaikui, jam kuriant savo santykius su aplinka: mokantis mylėti save ir kitus. Viskas prasideda nuo tėvų pavyzdžio, aiškių ribų ir taisyklių, kurios būtinos saugiam augimui ir brendimui. Vaikai nuolat mėgina tikrinti tų ribų ir taisyklių patikimumą – lyg apsaugos darbuotojai, tikrinantys ar įjungta signalizacija.

Kaip sukurti efektyvią signalizacijos sistemą? Šito meno tėvai nemokomi nei universitetuose, nei kolegijose. Tačiau tai nereiškia, kad negalime išmokti. Visi tėvai linki savo vaikams tik gero, tačiau niekas neišvengia klaidų. Mes tikime Jūsų meile ir kviečiame atleisti sau už klaidas. Kvietimą mokytis tapti brandesniais tėvais priimkite ne kaip barimą ar nuvertinimą, o kaip galimybę kurti naują ypatingą santykį su savo vaiku, kaip galimybę pajusti ne tik didžiulę buvimo tėvais atsakomybę, bet ir tėvystės džiaugsmą, kaip galimybę buvimą šalia savo vaikų įvilkti į naują taurią prasmę.

Kovo 3 d. gimnazijoje buvo vedamos integruotos pamokos. I –II klasių gimnazistams ,,Lytiškumas ir vaisingumas‘‘ , III klasių gimnazistams ,, Požiūriai į lytiškumą‘‘. Lektorė Marijampolės šeimos centro direktorė Lina Braukylienė.