Archyvas

Gimnazijos mokytojų kelionė po šiaurės rytų Lietuvą

Gegužės 14 d. Gimnazijos mokytojai buvo išvykę pasižvalgyti po šiaurės rytų Lietuvą – Aukštaitijos nacionalinį parką.

Aukštaitijos nacionalinis parkas – yra šiaurės rytų Lietuvoje, Ignalinos, Švenčionių ir Utenos rajonuose.

Tai seniausias nacionalinis parkas Lietuvoje, įkurtas 1974 metais. Parke yra daugybė kraštovaizdžio ir gamtos draustinių. Keli senieji kaimai turi etnokultūrinių draustinių statusą. Tai yra puiki vieta tiek norintiems geriau pažinti gamtą ir Aukštaitijos kultūros paveldą, tiek norintiems tiesiog atsipūsti nuo sunkaus kasdienio darbo.
Aplankėme prieš metus sudegusią ir šiuo metu jau atstatomą Labanoro Švenčiausios Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią, kol kas dar neuždengtą stogu. Išgelbėta liko tik varpinė. Bažnyčiai atstatyti daugiau nei 250 tūkst. litų paaukojo gyventojai, 100 tūkst. litų skyrė Švenčionių rajono savivaldybė. Vyriausybė prie sudegusios Labanoro bažnyčios atstatymo darbų prisidėjo puse milijono litų.
Taip pat aplankėme liaudies architektūros formų Palūšės Šv. Juozapo medinę bažnyčią, stovinčią Palūšės kaime, 4 km į pietvakarius nuo Ignalinos. Bažnyčios viduje yra vertingų tautodailės kūrinių – ant lentos tapytų paveikslų, įvairiausių drožinių. Į vakarus nuo bažnyčios stovi medinė varpinė, aštuonkampė ir vienintelė tokia Lietuvoje. O žalvariniai varpai, puošti barokiniais ornamentais, nulieti dar 1752 ir 1772 metais. Bažnyčia yra ant kalno, nuo kurio atsiveria nuostabus vaizdas į Lūšio ežerą. Už rytinės šventoriaus sienos yra įspūdingos senosios kaimo kapinaitės. Palūšės bažnyčia su varpine buvo pavaizduota ant vieno lito kupiūros.
Vėliau vykome į Strigailiškio kaime esantį restoraną „Romnesa”stebėti edukacinę „Parodomojo šakočio kepimo“ programą bei išbandyti savo jėgas šakočio kepimo procese. Demonstruodama, kaip senovėje buvo kepamas tradicinis lietuviškas šakotis, kepėja Marytė Gudonienė pasakojo, kad pradedant kepti šakotį reikalingi krosnis arba židinys bei malkos. Geriausia – beržinės, mat jos yra kaitriausios. Dar reikia turėti iešmą, formą ir skardą, į kurią pilama tešla. Vyko ,,gyvas procesas‘‘, kai kepėjas šakotį kepa prie atviros ugnies.
Pabuvojome Anykščių Antano Vienuolio gimnazijoje. Tai perspektyvi, moderni, atvira kaitai, saugi, prestižinė, puoselėjanti tradicijas Anykščių krašto mokykla. Gimnazijos direktorė Irena Andriukaitienė papasakojo apie gimnazijos vertybes, vykdomus projektus.
Viešėdami Anykščiuose dalyvavome pažintinėje programoje ,,Vyno kelias Lietuvoje‘‘. Ši programa kas mėnesį sulaukia daugiau nei 400 turistų. Susipažinome su lietuviško vyno tradicijų kaita, kurią įtakojo besikeičiantys laikmečiai ir požiūriu į lietuvišką vyną. Mokamos degustacijos metu bendrovės ,,Anykščių vynas‘‘ specialistė supažindino su gėrimų sudėtimi, aromato ir skonio ypatumais, ragavimo kultūra.
Anykščių miesto pakraštyje, ant Katilos kalno, gerai žinoma žiemos sporto aistruoliams įsikūrusi vasaros rogučių trasa, norintiems azartiškai leisti laisvalaikį visais metų laikais. Čia galima buvo patirti greičio, vėjo ir adrenalino kupiną kelionę. Leistis kalneliais gali visi. Trasos ilgis 500 m, o skriejama žemyn 40 km/h greičiu.
Po smagių nusileidimų vykome prie lietuvių literatūros klasiko Jono Biliūno kapo ir paminklo ant Liudiškių kalvos. Ši kalva senųjų anykštėnų dar vadinta smėliakalniais, Anykščių „sachara”, nes buvusi plika, pustoma vėjo, be medžių. Vėliau pradėjusios augti pušelės tapo pušynu. Ant šios kalvos svajojo ir kūrė Antanas Baranauskas . Šį kalną vienas ar su svečiais dažnai lankydavęs rašytojas Antanas Vienuolis,
grožėdavęsis plačiai atsiveriančiomis Anykščių apylinkėmis. Jis čia vėliau parinkęs vietą Jono Biliūno kapui.
Sirgdamas ir gyvendamas toli nuo tėvynės, Jonas Biliūnas sukūrė poetinį testamentą : ,,Kad numirsiu, man pakaskit / Ant Šventosios upės Kranto: / Kad matytų kapas sodžių, / Kūdikėlis kur užaugau…‘‘ 1953 m. Jono Biliūno palaikai iš Zakopanės buvo perlaidoti Anykščiuose ant šios kalvos. 1958 m. virš kapo iškilo 14 m aukščio architekto Vytauto Gabriūno paminklas – monumentas Laimės žiburys iš tašytų Anykščių apylinkių akmenų, kurį palietus, sakoma, pasiekiama laimė. Lietuviui rašytojo kapas tapo ta vieta, kur užkopus aukštai,  gilaus apmąstymo akimirką, pasiryžtume gyventi taip, jog mūsų ir artimųjų gyvenimas “būtų laimingas, rožėmis ir lelijomis išpintas”.
Tai buvo įdomi, turininga ir prasminga išvyka.


Levita Kiverienė

Mokinių priėmimas į MARIJAMPOLĖS MARIJONŲ GIMNAZIJĄ vyks

2011 m. birželio 4 d. (šeštadienį) 10.00 val.

Dokumentai priimami nuo 9.00 val. 111 kabinete. 

Gegužės 18 dieną Vilniuje III a klasės gimnazistas Matas Kadusauskas su istorijos mokytoja Laima Grinkiene dalyvavo Europos egzamino finaliniame ture. Į baigiamąjį turą buvo pakviesta 30 mokinių iš visos Lietuvos mokyklų, kurie geriausiai išlaikė egzaminą II ture. Matas laimėjo aukštą prizinę vietą. Renginys vyko Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (Vokiečių g. 10). Egzaminą organizavo Europos Komisija .
Europos egzaminas – tai Europos dienos minėjimo renginių ciklo dalis. Egzamino tikslas – didinti visuomenės, ypač moksleivių, domėjimąsi Europos Sąjunga, europiečių teisėmis ir galimybėmis bendrojoje rinkoje. Egzamino dalyviai turėjo atsakyti į įvairaus sudėtingumo klausimus, susijusius su ES istorija, institucijomis, politika ir aktualijomis.
Vėliau buvo aplankyta šv. Bernardinų naujai atrestauruotas vienuolyno kompleksas ir pagilintos istorijos žinios ne tik apie Europos Sąjungą, bet ir apie Lietuvos viduramžius.
Sveikiname Matą Kadusauską ir jo mokytoją Laimą Grinkienę .

Marijonų gimnazijoje – Atvirų durų popietė

Gegužės 5 dieną į organizuotą Atvirų durų popietę rinkosi būsimieji penktokai ir jų tėveliai, ketinantys mokytis Marijonų gimnazijoje. Tai buvo gera proga svečiams pabendrauti su direktoriumi kun. dr. Vytautu Briliumi MIC, pavaduotoja ugdymui Roma Raškevičiene, mokytojais, daugiau sužinoti apie gimnaziją. 
Direktorius papasakojo apie gimnaziją, priminė jos istoriją, atsakė į tėvų klausimus. Ši mokymo įstaiga įkurta dar 1923 metais, bet 1940 m. okupantų uždaryta. Mokyklos veikla atgaivinta tik 1997 metais kunigų marijonų inciatyva. 2007 metais atgaivintas ir gimnazijos statusas. Jau išleistos 6 abiturientų laidos. Gimnazija nedidelė – mokosi 395 mokiniai. 
Pavaduotoja ugdymui Roma Raškevičienė papasakojo apie aukštus gimnazijos mokinių pasiekimus ir laimėjimus konkursuose, olimpiadose, puikiai išlaikomus brandos egzaminus. Priminė būsimiems penktokams apie įstojimo į gimnaziją sąlygas. Kvietė mokytis jaukioje, saugioje, tolerantiškoje, katalikiškoje aplinkoje. Taip pat atsakė į tėvų klausimus. 
Svečiams koncertavo gimnazijos dainininkai ir šokėjai, parengti mokytojų Eglės Tiškienės, Jolitos Lukšienės, Birutės Stankienės.
Tikimės, kad Atvirų durų popietėje lankęsi būsimi penktokai ir jų tėvai gavo pakankamai informacijos apie gimnaziją ir rudenį sulauksime gausaus būrio naujų mokinių.

Mokinių priėmimas į MARIJAMPOLĖS MARIJONŲ GIMNAZIJĄ vyks

2011 m. birželio 4 d. (šeštadienį) 10.00 val.

Dokumentai priimami nuo 9.00 val. 111 kabinete.

Tradicinė abiturientų kelionė į Kryžių kalną

Gegužės 6 d. gimnazijos abiturientai vyko į Kryžių kalną – analogų Europoje neturinčią sakralinę vietą pastatyti savo kryžių. Čia jie turėjo galimybę pasimelsti, pamąstyti apie ateitį, sėkmę, pasirinkimus, atsakomybę… ,,Turiu viltį, Viešpatie, ir tvirtai tikiuosi, kad dėl Jėzaus Kristaus nuopelnų duosi man išganymui reikalingų malonių. Viešpatie, sustiprink mano viltį’’. Kryžių kalno Pranciškonų vienuolyno koplyčioje už abiturientų sėkmę šv. Mišias aukojo gimnazijos kapelionas kun. Piotr Wojtonis MIC. 
Keliaujantys į Kryžių kalną, jame besimeldžiantys, statantys kryžius, liudija iš kryžiaus trykštančią stiprybę, neišsenkančią viltį ir tikėjimą Dievo meile. Kryžius į kalną neša ir stato tiek pavieniai žmonės, tiek bendruomenės – ištisi kaimai, parapijos, įvairios organizacijos, šeimos, giminės, klasės. Kryžių statymo motyvus dažnai atspindi prie jų pritvirtinti arba juose įrėžti įrašai: padėkos, maldavimai, prašymai, pažadai, vardai, datos, įvardyti svarbiausi gyvenimo įvykiai. Kryžiai bei koplytstulpiai yra ne tik žmonių maldingumo atspindys, bet kai kurie pripažinti ir kultūros paminklais.
Abiturientai, jų auklėtojos bei gimnazijos kapelionas pabuvojo ne tik Kryžių kalne, bet ir Palendrių Šv. Benedikto vienuolyne. Vienuoliams svetingumas – šventa pareiga. Visus atvykstančius į vienuolyną šv. Benediktas liepia priimti kaip patį Kristų, nes Jis yra pasakęs: „Buvau keleivis, ir mane priglaudėte“ (Mt 25, 35). Tai vyrų vienuolynas, kurių dauguma – prancūzai, atvažiavę iš savo tėvynės melstis už Lietuvą. Regula griežta, kontempliatyvi. Pagrindinė veikla – malda ir grigališkasis giedojimas, kurio didžiulėje, bet jaukioje bažnyčioje kelis kartus per dieną leidžiama klausytis ir pasauliečiams. Vienuoliai pasirinko ir visą savo gyvenimą paskyrė Dievo ieškojimui. Patyrę, kaip veikia Dievas, jie gali supratimu, patarimu bei malda padėti ieškančiam pašaukimo, norinčiam pagilinti tikėjimo ar maldos gyvenimą, išgyvenančiam sunkumus. Čia gera tiems, kurie ieško tylos, ramybės, poilsio, maldos. 
Kas įsimena, viešint Šv. Benedikto vienuolyne? Vienuolių susikaupimas, vidinė šviesa ir, žinoma, tyla. Čia daug tylos ir ramybės. Vienuoliai dirba labai daug: prižiūri patalpas, daržus, sodina medžius, tvarko didžiulę parko teritoriją, turi bičių, atlieka įvairius buities darbus, skaito, meldžiasi ir gieda. Aplink vienuolyną įspūdingas peizažas – atsiveria begalinės tolumos.  
Tai buvo labai prasminga kelionė.

Mokinių priėmimas į MARIJAMPOLĖS MARIJONŲ GIMNAZIJĄ vyks

2011 m. birželio 4 d. (šeštadienį) 10.00 val.

Dokumentai priimami nuo 9.00 val. 111 kabinete. 

Kovo 3 d. gimnazijoje buvo vedamos integruotos pamokos. I –II klasių gimnazistams ,,Lytiškumas ir vaisingumas‘‘ , III klasių gimnazistams ,, Požiūriai į lytiškumą‘‘. Lektorė Marijampolės šeimos centro direktorė Lina Braukylienė. 

Vasario 9 d. vyko Užgavėnės – linksmybių metas Užgavėnės – viena savičiausių ir žaismingiausių tradicinių švenčių. Seni žmonės sakydavo – jei Užgavėnių nešvęsi, tai visus metus nuo nelaimių neatsiginsi.

Patarimai švenčiantiems Užgavėnes: grybautojams – mesti kepurę ant žemės ir trypti: sakoma, kad tuomet tais metais tokio dydžio baravykai augs; netekėjusioms merginoms – nebėgti nuo persirengėlio gervės pavidalu: jam įžnybus, sakoma, būtinai ištekėsi; bitininkams – susisodinti zirziančius vaikus į kubilą ir pavežioti po gyvenvietę ar bent kiemą: taip bitės vasarą medaus gausiai prineš; sodininkams – nešukuoti šią dieną galvų, mat tuomet kopūstai užmegsią dideles galvas, o kad derlius būtų geresnis, važiuoti kuo toliau į svečius arba sniege voliotis; miestiečiams – važiuoti į Žemaitijos kaimą, kur galima pajusti tikrą Užgavėnių šventimo dvasią, arba į Rumšiškių liaudies buities muziejų, kur kaip tik šį savaitgalį vyks Užgavėnių šurmulys; tingintiems išeiti iš namų – išsikepti blynų ir pavaišinti kaimyną.

Kovo 9-oji – GAVĖNIOS pradžia

„Krikščionybės didybė yra ta,

kad ji ieško ne dieviškų vaistų nuo kančios,

o dieviškojo jos reikalingumo.“

                                                  Simone Weil

Gavėnia – dvasinio atsinaujinimo metas

Gavėnia – tai metas, kai mes esame kviečiami stabtelėti ir apmąstyti, suvokti bei pripažinti savo žmogiškosios prigimties trapumą ir pažeidžiamumą, nes mes vieni patys esame slpni ir bejėgiai, o su Dievu – stiprūs ir galingi. Pripažindami, kad buvome klydę, atgauname tai,

apie Gerąjį Ganytoją – Piemenį, kuris išeina ieškoti vienos pasimetusios nuo bandos avelės. O kai ją suranda, susikviečia draugus kartu pasidžiaugti, nes atsirado avis paklydėlė. Dievui yra brangus kiekvienas žmogus, nes kiekvienas iš mūsų esame Jo vaikas. Šį Viešpaties ryšį su mumis bei Gavėnios prasmę mums gali atskleisti palyginimas apie sūnaus palaidūno sugrįžimą. AVĖNIA yra susikaupimo, atgailos ir dvasinio atsinaujinimo laikas. Laikas, kuriame mes turime susitaikyti su Dievu, su savimi, su žmonėmis. Taip mes paliksime klystkelius ir grįšime į išganymo kelią. Šiame laike mes turime pasikeisti, bet tas pasikeitimas mumyse neįvyks be mūsų pačių pastangų, be maldos ir atgailos. Kas gi yra Gavėnia ir ką gali duoti mūsų gyvenimui? Gavėnia yra keturiasdešimt atgailos, susitaikinimo, atsivertimo dienų. Šv. Rašte skaitome Jėzaus palyginimą apie Gerąjį Ganytoją – Piemenį, kuris išeina ieškoti vienos pasimetusios nuo bandos avelės. O kai ją suranda, susikviečia draugus kartu pasidžiaugti, nes atsirado avis paklydėlė. Dievui yra brangus kiekvienas žmogus, nes kiekvienas iš mūsų esame Jo vaikas. Šį Viešpaties ryšį su mumis bei Gavėnios prasmę mums gali atskleisti palyginimas apie sūnaus palaidūno sugrįžimą. Tuo metu, kurį mini Viešpats, žmonės stengėsi gyventi viena šeima. Dabar labiau įprasta, kad suaugę vaikai gyventų atskirai, paliktų tėvus. Tačiau tuo metu žmonės valdė žemę, kartu ją dirbo, ir juo didesnė buvo šeima, juo daugiau darbo rankų, juo daugiau buvo galima nuveikti. Todėl dalyti namus, dalyti turtą ir ūkį laikyta nuostoliu, praradimu. Jeigu vaikai taip elgėsi, tai laikyta skriauda tėvams. Šiame palyginime jaunėliui, pareikalavus savo dalies, galime įsivaizduioti, kokioje situacijoje atsiduria tėvas. Bet vis dėl to, jis atiduoda priklausančią dalį ir sūnus iškeliauja. Praėjus kiek laiko, kai jis išvaisto tėvo palikimą nedorai gyvendamas ir neturėdamas išeities, nusprendžia grįžti į tėvo namus. Būtent tada, iš puikybės netekęs visko – turto ir garbės, jis susimąsto. Pripažinęs savo nuopolį, pasiryžęsi grįžti pas tėvą, savo širdyje jis ištaria šiuos žodžius: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!“ Jam priartėjus prie namų , tėvas jį iš tolo pamatė, nes jis budėjo, jo laukė, ir nenustojo mylėjęs. Tėvas pirmas nubėgo jo pasitikti, jis nepriekaištavo sūnui, bet parsivedė jį namo, liepė apvilkti naujais drabužiais ir iškėlė puotą. Tad toks didis buvo tėvo džiaugsmas. Viešpats, palyginime parodydamas šiuos tėviškus jausmus, pirmiausia, parodo savo santykį su mumis – žmonėmis. Taigi, tai palyginimas pirmiausia apie mūsų Dangiškąjį Tėvą. Kai mes esame neviltyje, dideliame suspaudime ir nebematome išeities, – prisiminkime, jog yra Tas, Kuris laukia mūsų, kad suteiktų mums naują gyvenimą, nes mes visi – Jo vaikai. Tai palyginimas ir apie mus, kai mes pamirštame savo Dangiškąjį Tėvą, kai nusigręžiame nuo jo ir nueiname pavergti savo aistrų, užsiėmę smulkmenomis, gyvenimo kasdienybe, kai mes gyvemane tuštybe ir švaistome, prarandame dvasios lobius, kai mes jau nuošaly ir mums atrodo, jog Dievas ir tikras gyvenimas nuo mūsų toli, ir mes jau negalime melstis, negalime atsiversti Šventojo Rašto, nes mus apėmusios pašalinės mintys, o mūsų širdis kupina tuštybės ir garbės troškimo. Tai apie mus, kai mes atitrūkstame, atkrentame, nutolstame, paklystame, pasimetame.