Po dviejų
penkiolika, tyliai mirksi mus išlydinčios naktinės Marijampolės šviesos, ir…
opa! – pirmoji kelionės pamoka: prieš išvažiuodamas dešimt kartų pasitikrink,
ar neįsidėjai mamos paso vietoj savojo, nes, kaip sakoma, „dėl kvailos galvos
kojoms nepakajus“. Gerai, kad brolio ,,ratai“ greiti, todėl sesers kelionė išgelbėta! Užuot
miegoję, visi bruzda ir klega, nes „yra reikalų“ – kai kam tai bus pirmasis
skrydis ir pirmasis toks ilgas
atsiskyrimas nuo šeimos, kuriam
kruopščiai ruoštasi.
Oro uoste viskas
kaip sviestu patepta – greitai ir lengvai praeiname pro visas saugos tarnybas,
jei nekreipsime dėmesio į nežinia ko
pypsėjusią magnetinę apsaugą, pro ją einant vienam mūsų bendrakeleiviui.
Galiausiai viskas baigiasi gerai. Ir štai jau mes lėktuve. Nespėjame nė gerokai
nusnausti, o jau ir Frankfurtas. Beveik kaip
filme „Vienas namuose“, nuskubame per visą oro uosto terminalą išskridimo vartų link, kur mūsų jau
nekantriai laukia. Tekančią saulę
pasitinkame aukštai virš debesų. Ramu, kad sklandžiai artėjame prie kelionės
tikslo, bet pradeda kirbėti kitas kirminiukas – reikės susitikti su naujais
šios savaitės „įbroliais“ ir „įseserėmis“. O kas, jei vieni kitų nesuprasime ar
nesusikalbėsime su naująja „šeima“?..
Ir tada prasideda
pirmoji pažintis su kulinarinių svajonių ir meno bei kultūros šalimi – Italija.
Tarsi mozaikos sudėlioti šaligatviai, raudoni čerpių stogai, plytos spalvos
užuolaidomis uždangstyti langai, nuo laiko pasvirę gynybiniai bokštai – visa
tai mus pasitinka Bolonijos gatvėse ir
aikštėse. Istorijos, kultūros ir meno „injekcija“ „užkabina“ kiekvieną
skubėjusį paskui mažutę ir trapią, bet neabejotinai entuziastingą gidę. Jau
vakarėjant, visos trys į Erasmus+ projekto „Žalieji paaugliai verslininkai“
susitikimą atvykę delegacijos sušoka į autobusą ir, riedėdamos į šalia
Florencijos esantį Borgo San Lorenzo miestelį, stebi besileidžiančią už kalnų saulę. O ten jau
mūsų nekantriai laukia matyti ir nauji veidai, pasipila pirmieji apsikabinimai,
dar nepatirtų įspūdžių baimės prisotintos ašaros ir palengvėjimo atodūsiai, kad
šiąnakt visų galvas svetingai priglaus išpurentos, kvepiančios, naktinių
pasišnibždėjimų išklausyti pasirengusios, ne vien itališkai tesuprantančios
pagalvės.
Kai kurie, tik
išaušus rytui, pamatė, kad miegojo žavingų kalnų, alyvmedžių giraičių ir
kiparisų apsupty. Netrukus įsitikino,
kad visą savaitę kasryt važiuos it gyvačiukėmis besirangančiais kalnų keliukais
į mokyklą, kurioje tądien jau laukė gausybė įvairiaspalvių balionų, turėjusių
padėti geriau susipažinti žingeidiems, aktyviems ir naujiems potyriams
atviriems jauniesiems projekto dalyviams. Pranešimai, ne tik įdomios, bet ir
naudingos paskaitos, praktinės užduotys – visko buvo taip gausu, kad net nepajutome,
kaip atėjo vakaras. Kai kurių viešnagės šeimininkų namų virtuvėse jaukiai
sužibo šviesos, suklego savo šalių nacionalinius patiekalus gaminti susiruošę
mokiniai. Ką čia bepridursi – viskas buvo taip skanu, kad lėkštės ištuštėjo
akimirksniu, patiekalams nė nespėjus atvėsti.
Nuostabą kėlė ne
tik batais namuose avintys italai, kasryt nesantūriai smaližiaujantys per
pusryčius, bet ir neįprastą savaitės dieną – antradienį – šurmuliuojantis
miestelio turgus, kur nosį kuteno šviežių vaisių, daržovių bei sūrių kvapai,
nedrąsiai skleidėsi mimozų sodinukų žiedai, kur galėjai rasti bemaž visko, apie
ką tik išdrįstum pagalvoti. Projekto
dalyvių prekystaliai su pačių gamintomis ekologiškomis ir gamtą tausojančiomis
prekėmis įsikūrė prieš pat mero langus, gal todėl ir prekyba sekėsi tikrai
šauniai. Priešpiečio laikas, nors šiek tiek lietingas, kaip ir viešnagė
merijoje, neprailgo, o popiet jau patys mokiniai, pasiraitoję rankoves, gamino
itališkus lakštinius, raviolius ir kepė nuostabaus skonio ir aromato pyragą.
Kas geriausiai
atrakina emocijų skrynią, nuo ko santūriuose veiduose pražysta tarsi
gražiausios gėlės šypsenos ir uždainuoja širdis? Taip, taip, tai saulėta
Florencija su savo neapsakomo grožio gatvelėmis, kvepiančiomis išdirbta oda, su
savo neišmatuojamo dvasingumo ir turtingumo bažnyčiomis, muziejais ir sodais,
su subtilia gatvės mada, nuoširdžiais žmonėmis, nepakartojama kava ir dieviško
skonio ledais. Argi galėjome jos, esančios taip netoliese, neaplankyti? Savaime
suprantama, vakare traukinys atgal vežė tarsi
mus, bet jau naujus, nušvitusius
ir pakylėtus, nes visas nuovargis po nupėdintų 17 ar daugiau kilometrų tapo
nėmaž nereikšmingas.
Dar vienas iššūkis
– beveik aštuonių dešimčių žmonių kelionė dviaukščiu autobusu siaurais ir
vingiuotais kalnų keliukais į tvarios gamybos įmonę – espreso kavos aparatų
gamyklą Marzocco, kurioje, beje, pamatėme, kad Lietuva dar turi nišą rinkoje
naujoms idėjoms ir tradicijoms. Lietėme ant kavamedžių augančias kavos pupeles,
uostėme, skanavome įvairaus skonio kavą ir geriau suvokėme savo, kaip kavos
vartotojų, reikšmę kavos rinkai. Ir dar kartą grožėjomės kalnais, rūke
slepiančiais savo viršūnes, nedrąsiais pirmaisiais gėlių žiedais ir dar po
pernykštės sausros neatsigavusiais kalnų upeliais.
Namo į gerokai
vėsesnę Lietuvą grįžome ramiai ir sėkmingai, kupini įspūdžių bei pamąstymų. Ar
verta kartu kurti Europos bendrystę, pasinaudojant Erasmus+ projektų
teikiamomis galimybėmis? O, taip! Naujas suvokimas, naujas požiūris į aplinką, kitoks elgesys ne tik su kitais, bet
ir su savimi pačiu, gerokai prasiplėtę horizontai, patobulėjusi užsienio kalba
– tai tik keletas pliusų, kuriuos tokia veikla užtikrina. Ir dar – nenumaldomas
troškulys tobulėti, imti, duoti vėl ir vėl, siekiant kuo didesnės gyvenimo
pilnatvės. Jau laukiame naujų susitikimų.
Jolanta Rupšienė
Erasmus+ projekto „Žalieji paaugliai verslininkai“
koordinatorė,
Marijampolės marijonų gimnazijos anglų kalbos mokytoja ekspertė
