Archyvas

Vasario 9 d. vyko Užgavėnės – linksmybių metas Užgavėnės – viena savičiausių ir žaismingiausių tradicinių švenčių. Seni žmonės sakydavo – jei Užgavėnių nešvęsi, tai visus metus nuo nelaimių neatsiginsi.

Patarimai švenčiantiems Užgavėnes: grybautojams – mesti kepurę ant žemės ir trypti: sakoma, kad tuomet tais metais tokio dydžio baravykai augs; netekėjusioms merginoms – nebėgti nuo persirengėlio gervės pavidalu: jam įžnybus, sakoma, būtinai ištekėsi; bitininkams – susisodinti zirziančius vaikus į kubilą ir pavežioti po gyvenvietę ar bent kiemą: taip bitės vasarą medaus gausiai prineš; sodininkams – nešukuoti šią dieną galvų, mat tuomet kopūstai užmegsią dideles galvas, o kad derlius būtų geresnis, važiuoti kuo toliau į svečius arba sniege voliotis; miestiečiams – važiuoti į Žemaitijos kaimą, kur galima pajusti tikrą Užgavėnių šventimo dvasią, arba į Rumšiškių liaudies buities muziejų, kur kaip tik šį savaitgalį vyks Užgavėnių šurmulys; tingintiems išeiti iš namų – išsikepti blynų ir pavaišinti kaimyną.

Kovo 9-oji – GAVĖNIOS pradžia

„Krikščionybės didybė yra ta,

kad ji ieško ne dieviškų vaistų nuo kančios,

o dieviškojo jos reikalingumo.“

                                                  Simone Weil

Gavėnia – dvasinio atsinaujinimo metas

Gavėnia – tai metas, kai mes esame kviečiami stabtelėti ir apmąstyti, suvokti bei pripažinti savo žmogiškosios prigimties trapumą ir pažeidžiamumą, nes mes vieni patys esame slpni ir bejėgiai, o su Dievu – stiprūs ir galingi. Pripažindami, kad buvome klydę, atgauname tai,

apie Gerąjį Ganytoją – Piemenį, kuris išeina ieškoti vienos pasimetusios nuo bandos avelės. O kai ją suranda, susikviečia draugus kartu pasidžiaugti, nes atsirado avis paklydėlė. Dievui yra brangus kiekvienas žmogus, nes kiekvienas iš mūsų esame Jo vaikas. Šį Viešpaties ryšį su mumis bei Gavėnios prasmę mums gali atskleisti palyginimas apie sūnaus palaidūno sugrįžimą. AVĖNIA yra susikaupimo, atgailos ir dvasinio atsinaujinimo laikas. Laikas, kuriame mes turime susitaikyti su Dievu, su savimi, su žmonėmis. Taip mes paliksime klystkelius ir grįšime į išganymo kelią. Šiame laike mes turime pasikeisti, bet tas pasikeitimas mumyse neįvyks be mūsų pačių pastangų, be maldos ir atgailos. Kas gi yra Gavėnia ir ką gali duoti mūsų gyvenimui? Gavėnia yra keturiasdešimt atgailos, susitaikinimo, atsivertimo dienų. Šv. Rašte skaitome Jėzaus palyginimą apie Gerąjį Ganytoją – Piemenį, kuris išeina ieškoti vienos pasimetusios nuo bandos avelės. O kai ją suranda, susikviečia draugus kartu pasidžiaugti, nes atsirado avis paklydėlė. Dievui yra brangus kiekvienas žmogus, nes kiekvienas iš mūsų esame Jo vaikas. Šį Viešpaties ryšį su mumis bei Gavėnios prasmę mums gali atskleisti palyginimas apie sūnaus palaidūno sugrįžimą. Tuo metu, kurį mini Viešpats, žmonės stengėsi gyventi viena šeima. Dabar labiau įprasta, kad suaugę vaikai gyventų atskirai, paliktų tėvus. Tačiau tuo metu žmonės valdė žemę, kartu ją dirbo, ir juo didesnė buvo šeima, juo daugiau darbo rankų, juo daugiau buvo galima nuveikti. Todėl dalyti namus, dalyti turtą ir ūkį laikyta nuostoliu, praradimu. Jeigu vaikai taip elgėsi, tai laikyta skriauda tėvams. Šiame palyginime jaunėliui, pareikalavus savo dalies, galime įsivaizduioti, kokioje situacijoje atsiduria tėvas. Bet vis dėl to, jis atiduoda priklausančią dalį ir sūnus iškeliauja. Praėjus kiek laiko, kai jis išvaisto tėvo palikimą nedorai gyvendamas ir neturėdamas išeities, nusprendžia grįžti į tėvo namus. Būtent tada, iš puikybės netekęs visko – turto ir garbės, jis susimąsto. Pripažinęs savo nuopolį, pasiryžęsi grįžti pas tėvą, savo širdyje jis ištaria šiuos žodžius: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!“ Jam priartėjus prie namų , tėvas jį iš tolo pamatė, nes jis budėjo, jo laukė, ir nenustojo mylėjęs. Tėvas pirmas nubėgo jo pasitikti, jis nepriekaištavo sūnui, bet parsivedė jį namo, liepė apvilkti naujais drabužiais ir iškėlė puotą. Tad toks didis buvo tėvo džiaugsmas. Viešpats, palyginime parodydamas šiuos tėviškus jausmus, pirmiausia, parodo savo santykį su mumis – žmonėmis. Taigi, tai palyginimas pirmiausia apie mūsų Dangiškąjį Tėvą. Kai mes esame neviltyje, dideliame suspaudime ir nebematome išeities, – prisiminkime, jog yra Tas, Kuris laukia mūsų, kad suteiktų mums naują gyvenimą, nes mes visi – Jo vaikai. Tai palyginimas ir apie mus, kai mes pamirštame savo Dangiškąjį Tėvą, kai nusigręžiame nuo jo ir nueiname pavergti savo aistrų, užsiėmę smulkmenomis, gyvenimo kasdienybe, kai mes gyvemane tuštybe ir švaistome, prarandame dvasios lobius, kai mes jau nuošaly ir mums atrodo, jog Dievas ir tikras gyvenimas nuo mūsų toli, ir mes jau negalime melstis, negalime atsiversti Šventojo Rašto, nes mus apėmusios pašalinės mintys, o mūsų širdis kupina tuštybės ir garbės troškimo. Tai apie mus, kai mes atitrūkstame, atkrentame, nutolstame, paklystame, pasimetame.

Vienas iš pagrindinių ugdymo karjerai programos uždavinių – padėti moksleiviams pažinti darbo pasaulio įvairovę. Su tokiu tikslu ir lankėmės įmonėje UAB „Sumeda”, kuri gamina energiją taupančius vokiškos arba skandinaviškos technologijos pagrindu pagamintus medinius ir plastikinius langus.

Dėkojame Marijampolės Jaunimo Darbo Centro vyr. specialistei Loretai Barkauskienei, kuri padėjo suorganizuoti šią išvyką.

Ia gimnazijos kl. vadovė I. Čeplikienė

Kovo 11-oji – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena

ašara Dievo aky

Lietuva ką tu veiki

nieko tavęs neprašau

tik nenutildama

šauk volunge šauk ąžuole

akmeniu kelio gale

                                      Just. Marcinkevičius

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, kuriame rašoma, kad atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė.

Kovo 15 dieną 5 b klasės mokiniai lankėsi Lietuvos banko Pinigų muziejuje, kuris įsikūręs Vilniaus centre. Jie dalyvavo edukacinėje pamokoje, kurios metu sužinojo pinigų atsiradimo istoriją nuo seniausių jų formų- grūdų, kriauklių, kailių, gintaro – iki elektroninių pinigų, atsakinėjo į klausimus, specialiu presu nusikalė po suvenyrinę plokštelę – vieno skatiko pinigėlį. Muziejuje išvydo patį naujausią eksponatą – monetų piramidę, pastatytą iš milijono vieno cento monetų.

Po pietų mokiniai lankėsi LR Seimo rūmuose. Jiems ekskursiją vedė Seimo Informacijos ir komunikacijos departamento Ryšių su visuomene skyriaus darbuotojas. Jis supažindino su Lietuvos valstybės valdymo sistema, parlamento veikla, įstatymų leidybos procedūromis, institucijos struktūra. Mokiniai vaikščiojo po Seimo rūmus, apžiūrėjo įvairias sales, sužinojo apie jų paskirtį, apžiūrėjo eksponuojamas parodas. Vėliau susitiko su Seimo nariu K. Mažeika, kuris atsakė į mokinių klausimus.

Už šią išvyką mokiniai dėkingi klasės auklėtojai J.Barabanovienei ir Kasparo mamytei.

Prasidėjo DIDŽIOJI SAVAITĖ.

Pačios svarbiausios šios savaitės dienos – Didysis tridienis:

ketvirtadienis, penktadienis ir Velyknaktis

(naktis iš šeštadienio į sekmadienį).

Ši savaitė vadinama Didžiąją,

nes per ją paminimi didieji mūsų tikėjimo slėpiniai.

Didysis ketvirtadienis – ypatinga diena. Rytą šventinami aliejai, o vakare švenčiamos Paskutinės Vakarienės mišios. Tai Eucharistijos įsteigimas ir perdavimas Jo galios mokiniams. Todėl ketvirtadienį taip pat minimas kunigystės įsteigimas. Liturginių drabužių spalva balta. Po garbės himno nustojama groti

Didysis penktadienis – tai vienintelė diena metuose, kai nėra aukojamos Šventosios Mišios, nešvenčiama Eucharistija. Liturginių rūbų spalva – raudona. Kristaus kančios ir mirties diena tikrai išskirtinė. Pamaldos turtingos savo simbolika. Skaitoma Kristaus kančios istorija. Prisimenama, ką Jėzus iškentėjo dėl mūsų, ką prisiėmė sau, ką padarė. Tą dieną taip pat pagerbiamas Kryžius. Visi, kurie yra dalyvavę Didžiojo penktadienio pamaldose turėtų prisiminti, kad tam tikru momentu nuimamas violetinis apdangalas ir žmonės eina vienas po kito bučiuoti kryžiaus. Iš pradžių kunigai, paskui visi tikintieji. Švč. Sakramentas perkeliamas į jam skirtą altorių, vadinamąjį Jėzaus Kristaus kapą, simbolizuojantį Jėzaus Kristaus kūno nuėmimą nuo kryžiaus ir palaidojimą.

Didysis šeštadienis – skirtas budėti prie Jėzaus Kristaus kapo ir laukti Jo prisikėlimo. Vakarinėse pamaldose atliekamos iš ankstyvosios krikščionybės perimtos apeigos. Viskas prasideda Žiburių liturgija (pašventinama ugnis, nuo jos uždegama Velykų žvakė). Velykų naktį skaitoma neįprastai daug skaitinių iš Senojo Testamento. Su Naujojo testamento žinia apie prisikėlimą nuskamba Aleliuja. Sugaudžia vargonai, suskamba varpai. Tuo išoriniu triukšmu tarsi norima mus išbudinti iš susikaustymo, liūdesio. Liturginių drabužių spalva- balta.

Velykų rytas – jau švenčiame su prisikėlusiu Kristumi. Tradiciškai einama procesija, kuri simbolizuoja Kristaus prisikėlimo žinią. Sekmadienį Vatikane, Šv. Petro bazilikoje, popiežius aukoja Mišias ir po jų suteikia palaiminimą miestui ir pasauliui. Jis pasveikina žmones jų gimtąja kalba . Prisikėlimo šventės proga, ragina juos su džiaugsmu, viltimi, žvelgti į ateitį. Iš tiesų tai ypatinga žinia ir ypatinga diena. Velykos, mūsų pagrindinė šventė, kuomet Jėzus galutinai pergali mirtį.

Kodėl būtent kiaušinis yra Šv. Velykų simbolis? Mes, krikščionys katalikai, kiaušinius laikome gyvybės sėklomis, todėl jie yra savotiškas Jėzaus Kristaus prisikėlimo simbolis. O štai kodėl kiaušinius marginame – dabar sunku pasakyti. Žinoma, kad jau senovės Egipte, Romoje, Graikijoje ir Persijoje kiaušiniai buvo dažomi pavasario švenčių progomis. Viduramžių Europoje dekoruoti kiaušiniai buvo įteikiami dovanų.

Kovo 13 dieną Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejuje II b klasės gimnazistams vyko netradicinė istorijos-pilietiškumo pamoka. Jos metu mokiniai sužinojo, kas ir kur įkūrė Tauro apygardą, susipažino su partizanų vadais, jų veikla, kasdieniniu gyvenimu ir žūties aplinkybėmis. Mokinius sudomino muziejuje saugomi partizanų dokumentai. Ši pamoka mokiniams padėjo geriau suvokti ginkluotos rezistencinės kovos reikšmę šiandieninei Lietuvai. Pamoką mokiniams vedė istorijos mokytoja L. Grinkienė.

II b klasės mokinė Gerda Kancieriūtė

2009 m. spalio 27 d. Kaune vyko Lietuvos Pedagoginių psichologinių tarnybų vadovų (LPPTVA) asociacijos suvažiavimas, kuriame dalyvavo 22 pedagoginių psichologinių tarnybų  (PPT) vadovai.

Suvažiavimo metu buvo pateiktos ataskaitos, vyko nauji asociacijos prezidento ir valdybos rinkimai. Nauju LPPTVA prezidentu išrinkta Vilniaus Pedagoginės psichologinės tarnybos direktorė Roma Vida Pivorienė.

Naujais valdybos nariais buvo išrinkti: Dalius Balčiūnas Kauno rajono Pedagoginės psichologinės tarnybos vadovas, Gražina Ambrasienė Marijampolės PPT, Alytaus Pedagoginės psichologinės tarnybos direktorė Jolanta Karčiauskienė, Klaipėdos  tarnybos vadovė Jolanta Navickienė ir Šiaulių rajono PPT vadovė Laima Vasiliauskienė. Valdyboje liko Rita Strockienė Panevėžio ir Gita Žukovskienė Pasvalio miestų PPT vadovės. Suvažiavimo metu buvo naujai suformuluota asociacijos vizija, misija, prioritetai, darbo kryptys. Suvažiavime dalyvavo ir pranešimus skaitė Valerijus Makūnas, Kauno rajono savivaldybės meras, Dr. Antanas Valantinas, pirmasis LPPTVA prezidentas, Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros Politinės  analizės skyriaus vedėjas, Nijolė Kliučienė, Kauno rajono savivaldybės mero pirmoji pavaduotoja.