Archyvas

Tėvelius ir būsimus mokinius, stosiančius

į 5 klasę, kviečiame į

ATVIRŲ DURŲ POPIETĘ

Marijonų gimnazijoje.

Gegužės 5 d., ketvirtadienį,

17.30 val. aktų salėje.

2010 m. lapkričio 25 d. Pedagoginių psichologinių tarnybų vadovų asociacijos suvažiavimas Šiauliuose.

Šiauliuose vyko pedagoginių psichologinių tarnybų vadovų asociacijos suvažiavimas ir valdybos narių susirinkimas.

Susitikimo metu buvo svarstyta:

• Kompiuterinės programos ,,Pagalbos specialistų informacinė sistema“.

• LPPTVA veiklos ataskaita.

• Naujų valdybos narių rinkimai.

• PPT aktualijos ir problemos.

• Numatytas PPT akcijos ,,Tėvų metai“ veiklos planas.

2011 m. kovo 15 d. Lietuvos pedagoginių psichologinių tarnybų vadovų asociacijos valdybos posėdis.

Vilniaus miesto pedagoginėje psichologinėje tarnyboje vyko Lietuvos pedagoginių psichologinių tarnybų vadovų asociacijos valdybos posėdis. Posėdyje dalyvavo Alytaus miesto PPT direktorė Jolanta Karčiauskienė, Kauno raj. Švietimo centro PPT direktorius Dalius Balčiūnas, Marijampolės PPT direktorė Gražina Ambrasienė, Vilniaus miesto PPT direktorė Roma Vida Pivorienė, Vilniaus rajono PPT direktorius Roman Juchnevič.

2011 m. kovo 15 d. Straipsnis laikraštyje tema ,,Mokykla tėvams ir auklėtojams“ – jau Marijampolėje!“.

Marijampolės laikraštyje ,,Suvalkietis“ Nr.31 (9264) kovo 15 d. buvo išspausdintas straipsnis tema ,,Mokykla tėvams ir auklėtojams“ – jau Marijampolėje!“. Straipsnį parengė tarnybos psichologės Jolita Adomaitytė ir Joleta Norkienė.

„Mokykla tėvams ir auklėtojams” – jau Marįjampolėje!

Didžiausia dovana šeimai – ge­bėjimas vienas kitą išgirsti, pajausti ir atsiliepti meile, supratimu ir pa­garba. Labai sunku siekti pilnatvės ir santarvės, kai nežinai, kaip tai padaryti.

Vaiką užklupusios problemos paliečia ne vien jį patį, bet ir tėvus bei mokytojus. Dažniausiai tai tėvų nežinojimo ir nemokėjimo elgtis su vaikais išraiška. Tai nėra jų blogos valios, tikslingo elgesio pasekmė, tiesiog nesugebėjimas tinkamais būdais auklėti vaikus. Todėl labai svarbu mokyti tėvus ir auklėtojus praktinių gebėjimų, lei­džiančių kurti tinkamus santykius su vaikais.

Jau keletą metų sėkmingai įgy­vendinama tarptautinė prevencinė programa „Mokykla tėvams ir auklėtojams”, kurios vykdytojai šalyje yra Vilniaus psichologinė pedagogi­nė tarnyba (PPT), programos koor­dinatorė – Vilniaus PPT psichologė Liucyna Narkevič Skurko.

Šios programos tikslas – mokyti tėvus ir auklėtojus konstruktyviai bendrauti su vaikais ir paaugliais, kurti pagarbius tarpusavio santy­kius. Programa remiasi T.Gordono koncepcija „Auklėjimas be pralai­mėjimų”, bei A.Faber ir E.Mazliš „Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų, ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų” mokymais. Labai svarbi pačių tėvų pozicija ir atsakomybė už vaikus. Kad šios trys grandys kokybiškai funkcionuotų, būtinas mokymasis ir augimas, konkrečių tikslų bei uždavinių siekimas ir įgyvendinimas.

Vilniaus PPT vadovės Romos Vidos Pivorienės iniciatyva ir pastan­gomis buvo rastas finansavimas pa­mokyti psichologus iš įvairių Lietu­vos miestų dirbti pagal šią programą. Mokymai vyko šiemet vasario 21-25 dienomis Vilniuje, o juos finansavo Narkotikų kontrolės departamentas prie LR Vyriausybės.

Tarnybose 2011-ieji metai skelbiami Tėvų metais.

Lietuvos pedagoginių psichologinių tarnybų vadovų asociacijos (LPPTVA) iniciatyva 2011–ieji metai skelbiami  Tėvų metais tarnybose. Asociacijos suvažiavime buvo priimta bendra veiklos programa, kurios tikslas – plėtoti tėvų, ugdymo įstaigų ir tarnybų specialistų bendradarbiavimą siekiant vaiko ugdymo gerovės.

Būti tėvais šiandieniniame pasaulyje nėra lengva, todėl, specialistų pareiga padėti tėvams pasijusti kompetentingiems ugdyti savo vaiką. Gebėdami padėti vaikui tėvai tampa labiau pasitikintys, stipresni ir sėkmingesni.

Tarnybos šiais metais skirs didesnį dėmesį bendradarbiavimui su tėvais, jų švietimui. Specialistai  skaitys paskaitas, ves mokomuosius užsiėmimus tėvų grupėms, rengs metodines medžiagas, diskusijas rūpimais klausimais, konferencijas.

Kviečiame tėvus ir ugdymo įstaigų pedagogus dalyvauti  savivaldybių  tarnybų renginiuose.

Respublikiniai renginiai, skirti Tėvų metams, skelbiami visose Savivaldybių Pedagoginėse psichologinėse tarnybose (PPT):

1. respublikinėje ir regioninėse spaudose paskelbiami laiškai skirti Tėvų metams-„Pasiklydę pasauliai“ ir LPPTVA (Lietuvos pedagoginių psichologinių tarnybų vadovų asociacijos) bei Savivaldybių PPT kreipimasis į savo miesto (rajono) bendruomenes;

2. piešinių ir (ar) rašinių konkursas „Aš norėčiau, kad mano mama (tėtis)…..“; „Aš norėčiau, kad mano sūnus, dukra…“ ;

3. diskusija „Ar lengva būti tėvais XXI amžiuje?“;

4. respublikinė baigiamoji konferencija Vilniuje 2012m. sausio mėn.

LAIŠKAS  TĖVAMS

Pasiklydę pasauliai (1). Kada aš tave pamečiau?

„Man gėda vestis savo vaiką į parduotuvę: visuomet užsimano to, ko aš negaliu pirkti. Kiek jis gali bandyt mano kantrybę savo kaprizais?“ „Neturiu kantrybės žiūrėti, kaip jis plauna indus, geriau jau išplaunu pati. Ar išauš pagaliau diena, kai jis išmoks tai daryti tinkamai?“ „ Apmaudu, jog dirbu nuo ryto iki vakaro, kad  galėčiau gardesnį kąsnį vaikams nupirkti, o iš jų – jokio dėkingumo!“ „Jaučiamės nusivylę, nes skiriame daug jėgų vaiko auklėjimui, ir vis tiek – visų vaikai, kaip vaikai, o su mūsiškiu – amžinai kas nors ne taip…“ „Pavargau jam aiškinti tuos pačius dalykus po dešimt kartų – visi žodžiai kaip į sieną žirniai… Tegirdžiu tik: Aha. Tuoj. Gerai. Paskui“. „Galva plyšta nuo nuolatinių vaikų peštynių ir rietenų, kada jie pagaliau išmoks aiškintis santykius gražiuoju?“ „Jaučiuosi beviltiškai, nes mano vaikas jau šeštokas, o aš vis dar turiu patikrinti, ar jis paruošė pamokas, ar viską susidėjo į kuprinę.“  „Uošviai įkyrėjo su savo kišimusi į mūsų gyvenimą, vaikai iš jų grįžta kaip laukiniai – iš proto  gali išeit!“ „Visada sakau vaikui: kas beatsitiktų, pirmiausia visada pasisakyk man. Todėl buvau tiesiog šokiruota, kai apie tai, kad iš jo tyčiojasi mokykloje, papasakojo, ne man, o kaimynei.“ „Drebu dėl kiekvieno auklėtojos skambučio – ko mano vaikas nepadarė, ką padarė ne taip? Kur aš pražiūrėjau, ko neišaiškinau? Kada jis pagaliau supras, kad privalo gerai mokytis  ir elgtis.“ „Man skaudu, kad jis valandų valandas rašinėja žinutes draugams, o mano pasiūlymo važiuoti su mumis į gamtą tarsi negirdi.“ „Mane erzina, kad jis „susitvarko“ kambarį per kelias minutes, o su draugais apie visokius niekus gali plepėti ištisas valandas.“ „Man labai neramu, kad jis toks užsidaręs savy. Neįmanoma nė žodžio išpešti: grįžta iš mokyklos, burbteli „viskas gerai‘ ir, įsijungęs televizorių, užsidaro savo kambaryje.“ „Labai skaudu, kad mūsų vaikai nejaučia nė kruopelytės dėkingumo. Juk baltos dienos nematom, besiplėšydami su darbais – kad tik jiems nieko netrūktų.“ „Man labai neramu, dėl jo ateities, nes jis nieko negali padaryti iki galo ir gerai. Nieko gero iš jo nebus.“ „Kartais atrodo, kad jis yra surinkęs visas mūsų giminės ydas.“ „Pasipiktinau mokytoja, kai pasiūlė perskaityti knygą apie vaikų auklėjimą, lyg aš ir be knygų to nesugebėčiau.“

Pasiklydę pasauliai (2). Noriu, kad mane surastum

„Jie nekreipia į mane dėmesio tol, kol nepasielgiu netinkamai.“ „Jie daug žino, bet neturi kantrybės manęs išmokyti.“ „ Jie pamaitina mane, bet neturi laiko susėsti kartu prie pietų stalo.“ „Jie nori manimi didžiuotis, bet negali paslėpti nusivylimo, kai man nesiseka.“ „Jie daug kalba, bet retai išklauso.“ „Jie nori, kad taikiai sugyvenčiau su broliu/sese, o patys pykstasi tarpusavyje.“ „Jie nori, kad aš greičiau užaugčiau, bet elgiasi su manimi lyg su mažu.“ „Jie linkę nurodinėti mums, kaip gyventi, o patys pyksta, kai jiems bando patarti jų tėvai.“ „Jie piktinasi mano melu, bet nėra pasiruošę sužinoti tiesą.“ „Jie tikisi iš manęs teisingų sprendimų, bet neleidžia suklysti.“ „Jie nuperka man žaislų, bet pamiršta su manimi pažaisti.“ „Jie pažįsta laikrodį, bet neturi laiko.“ „Jie važinėja greitomis mašinomis, bet niekur nesuspėja.“ „Jie paklausia kaip man sekėsi mokykloje, bet yra pasirengę išgirsti vienintelį žodelį „gerai“. „Jie įjungia televizorių užuot pasekę man pasaką.“ „Jie daug dirba, kad uždirbtų pinigų, o aš galvoju; jei manęs nebūtų, gal jiems būtų lengviau?“ „Jie nori, kad aš užaugčiau geru žmogumi, bet kasdien kartoja, kad esu nevykėlis, žioplys ir tinginys.“ „Jie klausia „į ką tu atsigimei“, tarsi nenorėdami suprasti, kad be jų aš kitų pavyzdžių tiesiog neturiu.“ „Jie verčia mane daryti namų darbus, nors patys neskaito knygų. Jie liepia man mokytis, nors patys nesimoko.“

Pasiklydę pasauliai (3). Ieškokime kartu

Vaiko atėjimas į šį pasaulį – neįkainojama dovana ir sunkiai grąžinama skola. Priešingai nei kitos dovanos, ši netampa mūsų nuosavybe. Tai dovanojimas galimybės būti šalia, dalintis džiaugsmais, stebėti slėpiningą asmenybės augimą – gyvą troškimą pažinti pasaulį, nuoširdžią nuostabą, naivų tikėjimą, paprastų ir gilių gyvenimo tiesų atradimą, tylią nuoskaudą, garsų pagalbos šauksmą. Priimdami vaiką kaip dovaną, pasirašome amžinos skolos vekselį – įsipareigojame visą gyvenimą mokėti meile ir rūpesčiu, atsidavimu ir atsakomybe, globa ir laisvės suteikimu, pagalba ir pasitikėjimu.

Vaiko atėjimas į pasaulį – tai įsidarbinimas pačiame svarbiausiame ir sudėtingiausiame darbe – buvimu tėvais. Šio ypatingo darbo rezultatus sunku pamatuoti ir jų reikia ilgai laukti. Pravaikštos yra nedovanotinos ir skaudžiai paliečia atlygį. Atlygis – tai šiltas vaiko apkabinimas, tai laimingos jo akys, pasitikėjimo šypsena veide, žengiant savarankiškus žingsnius. Ir – kas nuneigs? – šaltinis, maitinantis tėvų būtį.

Paskutiniu metu daug diskutuojama apie tėvų darbo metodus – kiek turėtų būti laisvės ir apribojimų, bausti ar nebausti, beržinė košė – sveika ar žalinga… Karštose diskusijose skamba tėvų baimė netekti autoriteto, visuomenės baimė likti be brandžių piliečių, susipina teisės ir pareigos… Tačiau lieka neatsakyti esminiai klausimai – kokia turėtų būti tėvų meilė? Kokios jos reikia vaikams? Auklėti ir mylėti – ar tai suderinama?

Kad auklėjimas yra būtinas, rodo žmogaus prigimtis. Skirtingai nuo gyvūnų, žmogaus vaikui reikia bent 16-20 metų aktyvios pagalbos, kol jis tampa savarankišku. Taigi auklėjimas yra pagalba vaikui, jam kuriant savo santykius su aplinka: mokantis mylėti save ir kitus. Viskas prasideda nuo tėvų pavyzdžio, aiškių ribų ir taisyklių, kurios būtinos saugiam augimui ir brendimui. Vaikai nuolat mėgina tikrinti tų ribų ir taisyklių patikimumą – lyg apsaugos darbuotojai, tikrinantys ar įjungta signalizacija.

Kaip sukurti efektyvią signalizacijos sistemą? Šito meno tėvai nemokomi nei universitetuose, nei kolegijose. Tačiau tai nereiškia, kad negalime išmokti. Visi tėvai linki savo vaikams tik gero, tačiau niekas neišvengia klaidų. Mes tikime Jūsų meile ir kviečiame atleisti sau už klaidas. Kvietimą mokytis tapti brandesniais tėvais priimkite ne kaip barimą ar nuvertinimą, o kaip galimybę kurti naują ypatingą santykį su savo vaiku, kaip galimybę pajusti ne tik didžiulę buvimo tėvais atsakomybę, bet ir tėvystės džiaugsmą, kaip galimybę buvimą šalia savo vaikų įvilkti į naują taurią prasmę.

Kovo 3 d. gimnazijoje buvo vedamos integruotos pamokos. I –II klasių gimnazistams ,,Lytiškumas ir vaisingumas‘‘ , III klasių gimnazistams ,, Požiūriai į lytiškumą‘‘. Lektorė Marijampolės šeimos centro direktorė Lina Braukylienė. 

Vasario 9 d. vyko Užgavėnės – linksmybių metas Užgavėnės – viena savičiausių ir žaismingiausių tradicinių švenčių. Seni žmonės sakydavo – jei Užgavėnių nešvęsi, tai visus metus nuo nelaimių neatsiginsi.

Patarimai švenčiantiems Užgavėnes: grybautojams – mesti kepurę ant žemės ir trypti: sakoma, kad tuomet tais metais tokio dydžio baravykai augs; netekėjusioms merginoms – nebėgti nuo persirengėlio gervės pavidalu: jam įžnybus, sakoma, būtinai ištekėsi; bitininkams – susisodinti zirziančius vaikus į kubilą ir pavežioti po gyvenvietę ar bent kiemą: taip bitės vasarą medaus gausiai prineš; sodininkams – nešukuoti šią dieną galvų, mat tuomet kopūstai užmegsią dideles galvas, o kad derlius būtų geresnis, važiuoti kuo toliau į svečius arba sniege voliotis; miestiečiams – važiuoti į Žemaitijos kaimą, kur galima pajusti tikrą Užgavėnių šventimo dvasią, arba į Rumšiškių liaudies buities muziejų, kur kaip tik šį savaitgalį vyks Užgavėnių šurmulys; tingintiems išeiti iš namų – išsikepti blynų ir pavaišinti kaimyną.

Kovo 9-oji – GAVĖNIOS pradžia

„Krikščionybės didybė yra ta,

kad ji ieško ne dieviškų vaistų nuo kančios,

o dieviškojo jos reikalingumo.“

                                                  Simone Weil

Gavėnia – dvasinio atsinaujinimo metas

Gavėnia – tai metas, kai mes esame kviečiami stabtelėti ir apmąstyti, suvokti bei pripažinti savo žmogiškosios prigimties trapumą ir pažeidžiamumą, nes mes vieni patys esame slpni ir bejėgiai, o su Dievu – stiprūs ir galingi. Pripažindami, kad buvome klydę, atgauname tai,

apie Gerąjį Ganytoją – Piemenį, kuris išeina ieškoti vienos pasimetusios nuo bandos avelės. O kai ją suranda, susikviečia draugus kartu pasidžiaugti, nes atsirado avis paklydėlė. Dievui yra brangus kiekvienas žmogus, nes kiekvienas iš mūsų esame Jo vaikas. Šį Viešpaties ryšį su mumis bei Gavėnios prasmę mums gali atskleisti palyginimas apie sūnaus palaidūno sugrįžimą. AVĖNIA yra susikaupimo, atgailos ir dvasinio atsinaujinimo laikas. Laikas, kuriame mes turime susitaikyti su Dievu, su savimi, su žmonėmis. Taip mes paliksime klystkelius ir grįšime į išganymo kelią. Šiame laike mes turime pasikeisti, bet tas pasikeitimas mumyse neįvyks be mūsų pačių pastangų, be maldos ir atgailos. Kas gi yra Gavėnia ir ką gali duoti mūsų gyvenimui? Gavėnia yra keturiasdešimt atgailos, susitaikinimo, atsivertimo dienų. Šv. Rašte skaitome Jėzaus palyginimą apie Gerąjį Ganytoją – Piemenį, kuris išeina ieškoti vienos pasimetusios nuo bandos avelės. O kai ją suranda, susikviečia draugus kartu pasidžiaugti, nes atsirado avis paklydėlė. Dievui yra brangus kiekvienas žmogus, nes kiekvienas iš mūsų esame Jo vaikas. Šį Viešpaties ryšį su mumis bei Gavėnios prasmę mums gali atskleisti palyginimas apie sūnaus palaidūno sugrįžimą. Tuo metu, kurį mini Viešpats, žmonės stengėsi gyventi viena šeima. Dabar labiau įprasta, kad suaugę vaikai gyventų atskirai, paliktų tėvus. Tačiau tuo metu žmonės valdė žemę, kartu ją dirbo, ir juo didesnė buvo šeima, juo daugiau darbo rankų, juo daugiau buvo galima nuveikti. Todėl dalyti namus, dalyti turtą ir ūkį laikyta nuostoliu, praradimu. Jeigu vaikai taip elgėsi, tai laikyta skriauda tėvams. Šiame palyginime jaunėliui, pareikalavus savo dalies, galime įsivaizduioti, kokioje situacijoje atsiduria tėvas. Bet vis dėl to, jis atiduoda priklausančią dalį ir sūnus iškeliauja. Praėjus kiek laiko, kai jis išvaisto tėvo palikimą nedorai gyvendamas ir neturėdamas išeities, nusprendžia grįžti į tėvo namus. Būtent tada, iš puikybės netekęs visko – turto ir garbės, jis susimąsto. Pripažinęs savo nuopolį, pasiryžęsi grįžti pas tėvą, savo širdyje jis ištaria šiuos žodžius: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!“ Jam priartėjus prie namų , tėvas jį iš tolo pamatė, nes jis budėjo, jo laukė, ir nenustojo mylėjęs. Tėvas pirmas nubėgo jo pasitikti, jis nepriekaištavo sūnui, bet parsivedė jį namo, liepė apvilkti naujais drabužiais ir iškėlė puotą. Tad toks didis buvo tėvo džiaugsmas. Viešpats, palyginime parodydamas šiuos tėviškus jausmus, pirmiausia, parodo savo santykį su mumis – žmonėmis. Taigi, tai palyginimas pirmiausia apie mūsų Dangiškąjį Tėvą. Kai mes esame neviltyje, dideliame suspaudime ir nebematome išeities, – prisiminkime, jog yra Tas, Kuris laukia mūsų, kad suteiktų mums naują gyvenimą, nes mes visi – Jo vaikai. Tai palyginimas ir apie mus, kai mes pamirštame savo Dangiškąjį Tėvą, kai nusigręžiame nuo jo ir nueiname pavergti savo aistrų, užsiėmę smulkmenomis, gyvenimo kasdienybe, kai mes gyvemane tuštybe ir švaistome, prarandame dvasios lobius, kai mes jau nuošaly ir mums atrodo, jog Dievas ir tikras gyvenimas nuo mūsų toli, ir mes jau negalime melstis, negalime atsiversti Šventojo Rašto, nes mus apėmusios pašalinės mintys, o mūsų širdis kupina tuštybės ir garbės troškimo. Tai apie mus, kai mes atitrūkstame, atkrentame, nutolstame, paklystame, pasimetame.

Vienas iš pagrindinių ugdymo karjerai programos uždavinių – padėti moksleiviams pažinti darbo pasaulio įvairovę. Su tokiu tikslu ir lankėmės įmonėje UAB „Sumeda”, kuri gamina energiją taupančius vokiškos arba skandinaviškos technologijos pagrindu pagamintus medinius ir plastikinius langus.

Dėkojame Marijampolės Jaunimo Darbo Centro vyr. specialistei Loretai Barkauskienei, kuri padėjo suorganizuoti šią išvyką.

Ia gimnazijos kl. vadovė I. Čeplikienė

Kovo 11-oji – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena

ašara Dievo aky

Lietuva ką tu veiki

nieko tavęs neprašau

tik nenutildama

šauk volunge šauk ąžuole

akmeniu kelio gale

                                      Just. Marcinkevičius

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, kuriame rašoma, kad atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė.